Mama-a-a! Aš pataikiau!
Karštą vasaros popietę mano 4 metų sūnus vienas krepšinio aikštelėje mušinėja kamuolį. Aikštelė ir kamuolys tokie dideli palyginus su berniuku! Prieina prie krepšio, užverčia galvą, pritupia ir dviem rankom iš visų jėgų išstumia kamuolį į krepšį. Kamuolys atsimuša į lanką, berniukas bėga paskui kamuolį, pagauna, vėl stoja prie krepšio. Susikaupia, vėl meta. Nepataiko. Savo broliui, kuris yra 8 metais išmintingesnis už mane, sakau: „graudu žiūrėti- pusę valandos mėto ir nė karto nepataikė…“ O brolis man sako „Bet vieną dieną tikrai pataikys…“ Net atgal loštelėjau – tikrai, kodėl graudu? Tikrai pataikys, o šiuo momentu jis džiaugėsi, kad beveik pataikė, ir gal savo vaizduotėje matė save esant Lebron James?
Ką aš pamiršau beaugdama? Kodėl man taip norėjosi rezultato?
O gi, mes, suaugę, jei ir žaidžiame, tai labai rūpinamės laimėjimu, rezultatu. Ir žaidimus renkamės labiau konkurencinius nei kūrybinius.
Žaisti ar nežaisti?
Mes nežaidžiam, mes esame atsakingi.
Mes turim nustot žaisti, nes esam suaugę.
Nes švaistom laiką.
Nes atrodom nerimtai.
Nes neįdomu.
Taip galvoja mama, kuri neleidžia vaikui karstytis medžiais ir norėtų, kad miške vaikai eitų tik takais, skirtais vaikščiojimui. Taip atsakytų vyresnio amžiaus kaimynė, baisiai nemėgstanti vaikų keliamo triukšmo, kuris, žinia, dažnas įsijautusių žaidėjų palydovas.
Įdomu, kad taip daug rečiau atsakytų statistinis vyras. Tyrimai rodo, kad vaikai žaidimų partneriais mieliau renkasi vyrus, nes žaisdami šie mažiau kontroliuoja, jaučiasi laisvai, greičiau įsitraukia ir lengviau atsipalaiduoja.
Mes žaidžiame mažiau nei vaikai, nes manome, kad tai vaikiška, todėl, kad suaugusiųjų atsakomybės, tokios kaip karjera, vaikų priežiūra, santykiai, finansinis šeimos išlaikymas užgožia mūsų žaismingumo poreikius.
Kas yra žaidimas?
Ar mama, sėdinti šalia savo vaiko ant smėlio dėžės krašto ir akylai prižiūrinti, kad pyplys neįsikištų smėliuotų pirštų į burną ir retkarčiais parodanti „o va dar šitaip gali“, žaidžia? Ar tėtis, prilaikantis dviračiu važiuojantį sūnų, žaidžia? Žaidimų formų yra daugybė, ir mokslininkų naudojamų apibrėžimų taip pat daug. Pasak Bostono koledžo mokslininko Peter Gray, Ph.D., daugumos psichologų naudojamus kriterijus žaidimams apibrėžti galima apibendrinti 5 pagrindiniais punktais:
- Žaidimas yra pasirenkamas laisvanoriškai ir pagrįstas savireguliacija.
- Žaidimas – tai veikla, kurioje procesas vertinamas labiau nei galutinis tikslas. Žaidimas turi teikti malonumą žaidžiančiajam.
- Žaidimas turi tam tikrą struktūrą ar taisykles, kurios kyla iš pačių žaidėjų pasirinkimo ir susitarimo.
- Žaidimas yra vaizduotės vaisius, tarytum nutolęs nuo „tikro“ ar „rimto“ gyvenimo, tai – lyg antroji realybė.
- Žaidime vyrauja aktyvi, budri, bet neįtempta nuotaika.
Mėtantis į krepšį berniukas pats pasirinko žaidimą, jam procesas buvo aiškiai svarbiau nei rezultatas. Vaikai labai lengvai atsisako daryti, tai kas jiems nepatinka, reiškia, jam buvo malonu. Keturmetis mesdavo susikaupęs, bet tikrai nejautė įtampos nepataikius. Ir nenustebčiau, jei vaizduotė nunešė įį į NBA varžybas su pilnomis tribūnomis aistringų sirgalių..
Malonumas, orientacija į procesą, sutartos, ne primestos taisyklės, vaizduotė ir budri nuotaika- svarbiausios žaidimo dalys.
Sukurti 100 menininkų gyvenimus
Žaidimas apibūdinamas labiau per vidinę motyvaciją, vidines nuostatas, bet ne per veikimo būdus. Tai yra, mama, sėdinti ant smėlio dėžės krašto, žaidžia, jei ji stato smėlio bokštą ir dėl to patiria malonumą, prisėdo pati, ne vaiko kviečiama, jaučiasi linksma ir įsitraukusi.
Jei tėtis staiga suimprovizavo, riaumodamas apsimetė besąs galingu varikliu, tą darė, nes jam linksma, tuomet tai -žaidimas. Kitu atveju, tai tėra mamos ar tėčio darbas, kuris taip pat labai reikalingas ir naudingas, bet ne žaidimas.
Net jeigu žaidimas atrodo pernelyg „vaikiškas“ užsiėmimas, žaisti galime ir šiek tiek, įpindami žaidybinių elementų į savo veiklą. Ir štai čia mums, suaugusiems, atsiveria neribotos galimybės: galime pakvailioti su vaikais keletą minučių, kasdien padainuoti „labas rytas“, padaryti juokingą grimasą, kai pasižiūrime į veidrodį.
Jei lengvas pakvailiojimas nėra jums smagus, galite atrasti kitų būdų, kaip žaidimo elementai ir ne pernelyg „atsakingai rimtas“ požiūris į kasdienius darbus padėtų atrasti daugiau džiaugsmo kasdienybėje.
Shea Hembrey, konceptualusis menininkas, žaidė 100-tą menininkų. Jis eksponavo 100 skirtingo braižo menininkų darbų, tačiau šios istorijos „vinis“- visi šie menininkai buvo jo vaizduotės vaisius. Darbai labai skirtingi – tai ir paveikslai, skulptūros darbai, instaliacijos. Kiekvienas iš 100 menininkų turėjo savo išskirtinę biografiją, išsamų ir unikalų menininko darbų aprašymą. Tarp kitko, vienas iš 100-tuko buvo Jurgis Petrauskas, būrėjas iš Lietuvos. Shea Hembrey kūrė ne tik paveikslus, bet ir šių paveikslų autorius – žaidė dvigubą žaidimą. Jis sukūrė įspūdingą rezultatą, ir panašu, kad šio rezultato kūrimas, pilnai leidžiant savo vaizduotei kurti kitą realybę, buvo įtraukiantis, smagus procesas.
Žaidimas, ypač nestruktūrizuotas, stimuliuoja proto lankstumą, vaizduotę ir kūrybiškumą. Išlaisvina kelią improvizacijai. Žaisdami lengviau atsipalaiduojame ir būname „čia ir dabar“.
Vis daugiau suaugusiųjų iš naujo atranda žaidimo džiaugsmą. Jei per pastaruosius metus slapčia pirkote žaislų ar žaidimų ne vaikams, tai jūs ne vieni. JAV Žaislų gamintojų asociacija 2021 atliko tėvų apklausą ir nustatė, kad 58% apklausos dalyvių pirko žaislų sau.
Aš irgi matau raganosį!
Vasara – atostogų metas, kai laikas nustoja skubėjęs, o protas nustoja ieškojęs problemų, kurias žūtbūt reikia išspręsti. Tada iš atminties užkaborių išnyra vaikystės vaizdai, ir tu jauti – laikas žaisti! Prisiminkite žaidimus, kuriuos žaidėte būdami vaikais ir jausmą, kuris jus lydėjo. Mėgavimosi procesu, lengvumo, džiaugsmo jausmą. Pabandykite:
- Žiūrėkite į dangų- ką matot? Kaip smagu, kai kas nors tau pritardamas šūkteli „taip, taip, aš irgi matau raganosį!”
- Eiliuokite. Eiliuokite ir nebijokite, kad rimas primityvus, pasikartojantis. Jūs žaidžiate, ne kuriate eilėraštį. Eiliuokite apie tai, kaip jaučiatės, ką matote;
- Pieškite ūsus ir barzdas, užmaukšlinkite kepurę, užkabinkite akinius ant žmonių nuotraukų žurnaluose. Smagus atradimas iš praeities, ar ne?
- Galvokite pavadinimą pačiam didžiausiam skaičiui pasaulyje;
- Pabandykite žengti kas antrą plytelę;
- Įlipkite į medį;
- Pūskite muilo burbulus;
- Žongliruokite. Teniso kamuoliukais, obuoliais ir apelsinais. Tuo, ką turite po ranka;
- Pafantazuokite garsiai- kokias magiškas galias turite? Pavyzdžiui, mano magiška galia – kurios aš nesuvaldau- šalia manęs esantis laikas sulėtėja. Kitų laikas yra greitesnis nei mano, todėl aš visuomet vėluoju;
- Pajūryje išvarvinkite savo pilį, rinkite gražiausių akmenukų ar kriauklių kolekciją, ieškokite akmens su skylute;
- Pažaiskite su Lego kaladėlėmis;
- Jei trūksta įkvėpimo – pasinaudokite Vaizduoklių kortelėmis. Kas dieną ištraukti po kortelę ir laisvo rašymo metodu parašyti visas mintis kylančias perskaičius klausimą;
- Žaiskite dėliones ir pabūkite menininkais. Kodėl Picasso matė veidus tokiu neįprastu būdu? Picasso dėlionės – tai abstrakčių formų spalvotos skaidrios formelės, kurių pagalba galėsite sudėti 3 Picasso tapytus portretus ar laisvai kurti kitus veidus, fantastines būtybes ir istorijas.
„Nustojame žaisti ne todėl, kad senstame, bet senstame tada, kai nustojame žaisti“, sakė George Bernard Shaw.
Gal pažaiskim?!
Elena Aleknavičienė
