Kiekviena pradžia įkvepia – tai yra metas, kai norime tikėtis geriausio iš ateities. Mokslo metų pradžia yra ypatingas, jaudinantis įvykis visiems – vaikams, tėvams, pedagogams, vadovams. Šis rugsėjis prie jaudulio prideda gerą šaukštą nerimo. Kaip ilgai vaikai galės lankyti darželius ir mokyklas “gyvai”? Kaip jiems seksis bendrauti ir mokytis po tokios pertraukos?
Mintį apie dar vieną karantiną norisi nuvyti kuo toliau. Žymiai smagiau galvoti, kad viskas bus gerai ir kad tas blogas pandeminis sapnas tuoj baigsis. Tačiau mes jau patyrėme, kad realybė neklauso mūsų lūkesčių. Todėl įkyri karantininė mintis dažniau nei norėtųsi iškyla į paviršių.
Yra dalykų, kurių mes negalime pakeisti. Ir yra dalykų, kuriuos pakeisti galime tik mes. Karantino sprendimas yra ne mūsų rankose, tačiau mes kiekvienas galime padaryti bent du esminius žingsnius, siekdami daugiau ramybės savo gyvenime.
Pirma, tai saugotis ir saugoti aplink esančius žmones. Tai vienodai galioja ir tiems, kurie vakcinavosi, ir tiems, kurie to nepadarė. Sunkiai valdomas viruso plitimas priminė vieną svarbų dalyką. Mes visi esame glaudžiai susiję. Esame bendruomenė. Neišgyvensime, jei galvosime tik apie save, ginsime tik savo asmenines teises ir individualią laisvę.
Antra, priimkime nerimą kaip natūralų jausmą. Paklauskime vaikų, dėl ko jie labiausiai jaudinasi, ir priimkime jų nerimą taip kaip priimame džiugesį, liūdesį ar kitą emociją. Įvardinkime patys sau, kas konkrečiai mus neramina. Tuomet apgalvokime, ką darysime, jei atsitiks tai, ko labiausiai bijome. Kaip organizuosime savo gyvenimą, jei bus paskelbtas karantinas, susirgsite ar susirgs jūsų šeimos narys?
Jei šiandien įsivaizduosime patį nepalankiausią ateities scenarijų ir apgalvosime galimus sprendimus, tai rytoj mums bus ramiau. Ne dėl to, kad išvengsime ateities, o dėl to, kad būsime jai pasiruošę. Kuo detalesnis bus planas B, tuo ramiau gyvensite šiandien, tuo labiau galėsime mėgautis kiekviena diena. Kuo ramesni būsime mes, tuo saugiau jausis vaikai.
Rašytoja, poetė, pilietinių teisių gynėja Maya Angelou mylėjo ir džiaugėsi gyvenimu, nepaisant patirtos neteisybės, smurto, prievartos. Ji sakė “Aš tikiuosi geriausio, esu pasiruošusi blogiausiam, ir manęs niekas tame tarpe nestebina”. Pasiruoškime ir mes, o tuomet ramiai mėgaukimės džiugiomis naujos pradžios akimirkomis.
