Istorijų pasakojimas prasiskverbė į labai skirtingas mūsų gyvenimo sritis. Prekiniai ženklai nebesireklamuoja, jie „pasakoja“ istoriją. Politikai populiarumo bagažą susirenka, nes užmezga ryšį su rinkėjais per asmenines istorijas. Verslai ieško duomenų analitikų, į pareigybių aprašymus įtraukdami „duomenų pasakojimą“.
Kodėl ir kada šis gebėjimas pasakoti įtaigią istoriją tapo tokiu svarbiu? Ar mes pakankamai skiriame dėmesio istorijų pasakojimui, planuodami vaikų ugdymą?
Istorijų pasakojimas prasideda šeimoje
Natūralu, kad maži vaikai labiausiai mato ir girdi savo artimiausius: mamą, tėtį, senelius, sesutes ir brolius. Kas yra pasakotojas jūsų šeimoje? Galvodama apie save, kartais suabejoju savo gebėjimais – ar gali dirbanti mama 9 valandą vakaro papasakoti ką nors geriau nei J.K Rowling? Ar bent jau panašiai?!
Knygoje „Kaip pasakoti istorijas vaikams“ (autoriai S.R. West ir J. Sarosy) perskaičiau išlaisvinančią mintį:
Kai vaikas prašo ką nors pasakoti, jis trokšta ne siužeto, o jūsų dėmesio. Pasakojant svarbiausia savitarpio ryšys, o ne siužetas.
Istorijų pasakojimo metodai
Ką gi, kai jau pasakai sau, kad siužetas ne taip svarbu, o daug svarbiau savitarpio ryšys, mano, kaip pasakotojos, pasitikėjimas savimi sustiprėja. Vis dar prisimenu fundamentalias pasakojimo siužeto dalis: pradžia (užuomazga), vidurys (kulminacija) ir pabaiga (atomazga). Taip paprasta ir akivaizdu, kad… nepadeda! Vaikų akys smalsiai tyrinėja mane, sėdinčią ant lovos krašto, besiruošiančią pasakoti istoriją.
Penki rankos pirštai
Prisimenu savo literatūros mokytoją, iškėlusią savo penkis rankos pirštus. Vaikai, girdžiu šaižų savo lietuvių kalbos mokytojos balsą, kiekvienai istorijai reikia, lenkiam pirmą pirštą, veikėjo. Veikėjai veikia tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, jie apsupti kvapų ir spalvų, tai – aplinka, lenkiam antrą pirštą. Veikėjai atlieka veiksmą, lemia pagrindinius įvykius (trečias pirštas). Sekant pagrindinius įvykius, nesunkiai atsiskleidžia veikėjo problema (ketvirtas pirštas). Ir galų gale, lenkiam penktą pirštą, veikėjas išsprendžia problemą- sprendimas.
Nepadeda ir tai. Mažumėlę muistausi, mano akys bėgioja, užverčiu jas bandydama kažką prisiminti. Paskutinis straipsnis, kurį neseniai skaičiau apie „storytelling“- „Istorijų pasakojimas krizių komunikacijoje“. Gal ir praverstų, bet atsimenu tik pavadinimą…
Ir staiga- kilpa!
Istorijos pasakojimo kilpa
Knygos „Kaip pasakoti istorijas vaikams“ autorės S.R. West ir J. Sarosy supažindino su vieninteliu metodu- pasakojimo kilpą. Tai ir išgelbėja mane, nes šis metodas nereikalauja pasiruošimo, pasakojimas kuriamas čia ir dabar. Tereikia išsirinkti kelis daiktus ar situacijas iš vaiko kasdienės aplinkos ir juos paversti pasakojimo kertiniais akmenimis. Leisti vaizduotei atlikti tolesnį darbą, pripildyti pasakojimą naujais draugais, neįveikiamomis problemomis. Didelius daiktus sumažinti. Mažus padidinti. Ir taip sukurti naują „tikrovę“. Tikrovė – vaizduotė- nauja tikrovė.
Istorija apie parkerius ir jų žmones
Prisiminiau, kad šiandien sugedo Kosto parkeris ir jį tai be galo suerzino. Aha, tebūnie šiandien pasakojimo kilpoje parkeris.
Kartą gyveno parkeris. Kurį laiką jis gulėjo supakuotas parduotuvės lentynoje. Kaip ir kiekvienas parkeris, jis svajojo turėti savo žmogų. Savo rašytoją, kuris juo rašytų. Vieną dieną jį nupirko Kosto mama. Pagaliau! Jis turi savo žmogų- Kostą. Parkeris daug laiko praleisdavo mokykloje ir nepraleisdavo progos šnektelėti su kitais parkeriais. Visi parkeriai sutarė, kad pats nemaloniausias dalykas – kai tavo žmogus pameta kamštelį. Ech, esi pačiam jėgų žydėjime, o pradedi džiūti… O dar būna, kad tu krenti nuo stalo ir tuomet, o varge, taip baisu, kad net vidurius suka, gali ir rašalu apsisisioti… ir taip toliau ir dar toliau.
Pradžioje pasakojimo veikėjais tikriausiai rinksitės tuos daiktus, kuriuos matote vaiko kambaryje ir kursite paprastą, išgalvotą siužetą. Ilgainiui, pasakodami istorijas ir laikydamiesi „pasakojimo kilpos“, pastebėsite tam tikras situacijas, vaiko emocijas ir sugebėsite sukurti ne tik linksmą, bet ir paguodžiančią ar pamokomą istoriją.
Kaip paskatinti vaiką papasakoti istoriją?
Rodyti pavyzdį ir pasakoti istorijas savo vaikams yra puiku, tačiau kaip paskatinti savo vaiką papasakoti istoriją? Dr. Cathy Miyata yra Wilfrid Laurier universiteto (Kanada) profesorė, dėstanti edukologiją ir besidominanti istorijų pasakojimu vaikams. Ji paruošė puikios metodinės medžiagos ugdytojams, kaip per pasakojimą ugdyti jaunesniojo amžiaus vaikus. Profesorė išskiria tris būdus, kaip būtų galima padėti vaikui pasakoti.
Pasekti asmeninę vaiko istoriją
Pasakoti asmeninę istoriją – puikus būdas pradėti, nes tai istorija, kurios pagrindinis herojus jis pats! Šiuo atveju labai padeda užvedantys ant kelio klausimai apie įtemptas ar pakilias emocines situacijas, kuriuos baigėsi gerai:
- Kada labiausiai bijojai?
- Ar buvai kada nors pasiklydęs?
- Iš kur atsirado šis randas?
- Kokią geriausią dovaną esi gavęs?
- Kaip susitaikei su draugu?
Kai vaikai pradeda pasakoti, pataria profesorė, padėkite jiems išplėtoti istoriją, prašydami pateikti detalių. Pasakykite, kad norite istoriją pamatyti kaip paveikslą. Kur buvote? Kaip viskas atrodė? Ką veikėte? Net jei žinote atsakymus, leiskite jiems patiems būti pasakotojais. Nesikiškite ir netaisykite.
Kūrybiniai istorijų pasakojimo žaidimai
Kartais verta prisiminti žaidimus, kurie skirti pasakojimams kurti. Pats paprasčiausias, kuri bent kartą esame visi vaikystėje žaidę, yra kuomet kiekvienas dalyvis pratęsia istoriją savo vienu sakiniu. Žaidimas eisis lengviau (ypatingai su mažesniais vaikais), jei pirmasis pasakotojas „užves ant kelio“ ir nusakys pagrindinį veikėją, kur veiksmas vyksta ir koks tai veiksmas. Pavyzdžiui, “šiandien mokyklos kieme pamačiau katę, šokinėjančią per virvutę”.
Tokie žaidimai kaip Veidrodinės Miško pasakos gali būti puikus pagalbininkas mokytis pasakoti jaunesnio amžiaus vaikams. Vaikas gali išsirinkti pats savo pasakojimo herojų iš 12 veidrodinių figūrėlių, vaizduojančių meškutį, pelėdą, kiškį, ežiuką, lapę, krūmą, miško žolę, medžius. Kiekvieną vakarą pasaką sekti gali vis kitas veikėjas.
Pasakojimas kaip pasirodymas
Jei vaikui pavyko papasakoti istoriją apie save, jei jis jaučiasi gerai žaisdamas pasakojimo žaidimus, užrašykite kelias jo pasakotas istorijas. Paprašykite jį dar kartą papasakoti ir atkreipkite jo dėmesį, kad pasakodamas, jis gali naudoti gestus, keisti balso išraišką ir veido mimiką. Paskatinkite jį papasakoti istoriją prieš auditoriją. Pradžioje auditorija gali būti tėtis, grįžęs iš darbo, o gal visa šeima prie vakarienės stalo. O gal jam patiks, jei jūs nufilmuosite ir pasidalinsite tuo su kitur gyvenančiais šeimos nariais? Toks istorijų pasakojimas ir pasidalijimas tikrai sustiprins vaiko pasitikėjimą savimi.
Ko moko istorijų pasakojimas?
Pasakojimai šeimoje stiprina prieraišumą ir puoselėja autentišką ryšį. Papasakoję nors vieną savo sukurtą istoriją, pastebėsite, kiek daug prasmingų potyrių ir šiltų prisiminimų tai sukuria ir vaikui ir jums, pasakotojui. Nepamirškite- kai vaikas prašo ką nors pasakoti, jis trokšta ne siužeto, o jūsų dėmesio. Istorijų pasakojimas padeda vaikus išmokyti naujų dalykų:
- Kūrybiškumo
- Koncentracijos
- Minčių raiškos
- Susikaupimo
- Klausymo
- Empatijos
Istorijų pasakojimas išvaduoja nuo sunkių emocijų. Kartais pamoko. Kartais parodo, kad išeitis yra, net ir iš sunkiausių gyvenimo situacijų, tereikia nenuilstamai ieškoti. Pradėję pasakoti pajusite, kad kuriate ypatingą ryšį ir atmosferą: saugią, ramią, pilną jūsų vaiko dėmesio, kurioje savo vaikams leidžiate mokytis visų šių neįkainojamų naujų įgūdžių.
Kurdami istorijas vaikams ar kartu su vaikais, ir patys pajusite, kokią galią istorijos turi asmeninio ryšio stiprinimui ir dėmesio išlaikymui. Štai čia ir yra paprastas atsakymas, kodėl ir kada istorijų pasakojimas tapo toks svarbus. Laimi tie, kurie sugeba pritraukti ir ilgiau nei konkurentai ir išlaikyti mūsų dėmesį.
Mąstė ir rašė Elena Aleknavičienė, trijų berniukų mama ir vadybos profesionalė. Redagavo ir uždavinėjo klausimus Vita Markevičiūtė, edu2 įkūrėja, kuri taip pat yra mama.
